- kniugždėti
- kniugždė́ti, kniùgžda, -ė́jo intr. 1. rengtis pradėti verkti (apie kūdikį); žr. knigždėti: Vaikas pradeda kniugždė́ti, reikia pervystyt Kp. Eik supt vaiko, mat kniugžda – nubus Tr. Kniugžda vaikelis, negerai paguldytas Pnd. Vaikas jau kniugžda, pradės ūkt Dgl. Nepykšy: vaikas jau kniùgžda – pabus Prng. Mažas vaikas (prieš rėkimą) kniùgžda J(Kp). Kūdikis kniùgžda, kniurna, verkia J. Vaiką supk – kniùgžda, pradeda niurnėt J. 2. šnarėti, čežėti: Bitės avilyje kniùgžda J(Krok). Vėžiai kniùgžda Kp. Šienas kniugždėjo [einant] Snt. 3. knibždėti: Aš pakeliu lentą – pelės tik kniùgžda kniùgžda Ps. Maži paukščiukai, kurių lizdais šakos kniugždėte kniugždėjo, dabar lekioja aplinkui ir taip graudžiai čypia V.Krėv. Miškai tuomet buvo ne tokie, kaip dabar – dar ir žvėrimis kniugždėjo V.Krėv.
Dictionary of the Lithuanian Language.